Kepta mėsa, žmona, drama.
Kai kepu mėsą, įtemptai stebėdamas laikrodžius, termometrus ir savo namudinio šefo intuiciją, nepaisant kokio gyvulėlio mėsa ir kaip tobulai ir sultingai ją iškepu – žmonai visada būna „nedakepta“.
„Nedakepta“ žmonai gali signalizuoti atspalvis, mistinė „bloga tekstūra“ tarp dantų, o kartais tai, kokio zodiako ženkle šiuo metu yra Jupiterio planeta.
Jei žmona sąžiningai atsakytų i klausimą „žalia, vidutinė ar gerai iškepta“, atsakymas būtų maždaug „Man prašau kepti iki sportinio automobilio padangų konsistencijos. Neapšildytų padangų, savaime suprantama.“
Susitaikiau su tuo. Myliu žmoną, todėl, atsiprašęs visų savo kulinarijos guru, skaudančia širdim negailestingai šutinu jos kepsnius iki galo.
Karts nuo karto pabandau ją apaugti, atnešdamas sultingai iškeptą gabalėlį, bet gaunu žvilgsnį ir gabalėlis būna demonstratyviai nešamas atgal į keptuvę.
Viskas ok. Vyrai iš marso, moterys iš veneros ir panašiai.
Ir štai, užeiname mes vakar į vieną prabangią Vilniaus gatvės knaipę. Užsisakom po burgerį. „Kaip norite iškeptos“, klausia padavėja. Sakau „man žaliai“. Sako „pas mus žaliai nekepa, pas mus tik vidutiniškai arba gerai iškepta.“
Užsisakau vidutinišką. Žmona, aišku, gerai iškeptą.
Atneša burgerius.
Valgom. Matau, kad žmona nelabai patenkinta.
„Parodyk savo“, sako. Parodau.
„Duok paragauti“, duodu.
„Nu jo, pas tave skaniau,“ konstatuoja. „Pas mane tai perkepta.“